SŪRU

Kadangi „Jaunatį“ visa kaip reklamavau, net namą įsiūlyt bandžiau, tad visiškai suprantamai galiu save laikyti šio fenomeno fanu. Žinoma, ne tokio lygio, kad nusikabinėti namų sienas plakatais. Ką ten sienas – aš net Stephanie Meyers knygų, pagal kurias filmai  pastatyti, neskaitęs. Vienintelis mano rimtas argumentas, privertęs pasėdėti būryje įvairaus amžiaus mergaičių kino salėje – esu matęs pirmąją sagos dalį „Saulėlydis“, kuri pasaulyje sukėlė didžiulį kultą. Į pastarąjį įsigilinti reikia, nes vėliau interneto dykynių pokalbiuose galiu tapti „trečiuoju broliu“. Skaityti toliau »

Aš – žmogus kuklus, į mases išeiti vengiu, todėl, kol „Avataro“ seansuose žmonių tiek, kiek „pramogų sostinėje“ per išpardavimus, tenka apšilinėti žiūrint visokias senienas. Per ilguosius nedarbadienius atsiminiau, kad vos iš mano taikiklio nepabėgo katastrofų  žanro „2012“. Su „Stebėtojų lyga“ („Watchmen“) padarytos klaidos nebekartojau. Skaityti toliau »

Keista, bet Marijos žemės gyventojai, pasirodo, mėgsta paprastas ir nesudėtingas romantines komedijas. Keista, nes iki šiol buvo pastebimas polinkis į  šlykščiojo siaubo filmus. Buvo, kol „Pagirios Las Vegase“ („The Hangover“) nesugeneravo virš 700 tūkst. litų pajamų, o šiuo metu ją sparčiai vejasi „Bjauri tiesa“ („The Ugly Truth“), dar šią savaitę pretenduojanti perlipti per pusę milijono. Dėl pastarojo stebėtis  gal ir nereikėtų: ne dažnai pasireiškiantis režisierius Robertas Luketicas, atsimenant „Legalią blondinę“ („Legally Blonde“) ar „Ne anytą, o monstrą“ („Monster-in-Law“), tokius filmus drąsiai gali vadinti savo specializacija. Visi jie, bent jau už Atlanto, susižėrė solidžius pelnus. Pagrindiniais aktorių kolektyvo smuikais groja Katherine Heigl ir Gerardas Butleris. Skaityti toliau »

Man liūdna, ponios ir ponai. Po 11 metų aukštumoje krizė atkeliavo ir į, mano subjektyvia nuomone, geriausią pasaulyje popsinės animacijos studijos „Pixar“ kiemą. Aišku, „krizė“ šiuo atveju taikoma ties įdėjų punktu. Kodėl? Atsakymas paprastas: naujasis animacinis filmas „Aukštyn“ nedžiugina, neturi jokio kabliuko, kuris priverstų norėti pakartotinio seanso, istorija pernelyg paprasta, neparodanti kūrėjų pastangų pasinerti į fantazijos pievas. Būtent pastarasis punktas liūdina labiausiai, kadangi abu filmo režisieriai, Pete Docteris ir Bobas Petersonas, dalyvavo daugelio ankstesnių „Pixar“ animacinių filmų („WALL·E“, „Monstrų Biuro“, „Ratų“ ir t.t.) kūrime. Skaityti toliau »

Naujojo Orleano chebrytė „Deltree“ sugalvojo projektą, kurį pradėjo savo mieste. Jo tikslas – užduoti tą patį klausimą 50-čiai įvairaus amžiaus, rasės, lyties žmonių, filmuojant visą procesą nuo jų užkalbinimo iki atsisveikinimo. Ne, tai visai nepanašu į Juro Jankevičiaus „Klausimėlį“. Rezultatas pranoko lūkesčius, todėl tą patį veiksmą, pasitelkę į pagalbą Niujorke ir San Franciske įvairiausias idėjas realizuojantį „Crush & Lovely“ kolektyvą, jie atliko ir „Big Apple“ mieste, vėliau persikėlė į Londoną.

Skaityti toliau »

„Denzelis, Denzelis, Denzelis…“ – niūniavau sau po nosimi, keliaudamas į kino teatrą žiūrėti „Metro užgrobimo 1 2 3“ (“The Taking of Pelham 1 2 3“). Būtent D. Washingtonas buvo mano pagrindiniu šio 1974 m. to paties pavadinimo filmo perdarinio (rimeiko) motyvatoriumi. Visi garsiausi esami ar “wanabe garsiu” filmų kritikai tiesiog su malonumu taškosi kritika, lygindami originalą ir režisieriaus Tony Scotto variantą. Aš nebūčiau priimtas į suru.lt, jei atsiduočiau masinei nuomonei, todėl screw you didieji “ekspertai” – laba retai žiūriu filmus, kuriems metų daugiau nei man. Tačiau, šikart tenka sutikti – filmas nedžiugino: Denzelis nuvylė, scenarijus pakankamai nuspėjamas net nemačius originalaus varianto, trūko įtampos. Skaityti toliau »

Žinote Džoną Dilindžerį (John Dillinger) – vieną garsiausių iš taip vadinamo”visuomenės priešų” laikotarpio bankų plėšiką, siautėjusį 30-aisiais praėjusio šimtmečio metais? Asmeniškai aš nesu susipažinęs su kriminalinės Amerikos istorija, todėl filmo žiūrėjimas šalia pramoginio įgavo ir pažintinio pobūdžio spalvas. Pažinti Džoną nebuvo sudėtinga: režisierius Michaelis Mannas, pailsėjęs keletą metų po gan nesėkmingos „Majamio policijos“ (“Miami Vice“) ekranizacijos, į talką pasikvietė Holivudo perlą Johnny Deppą ir drauge kruopščiai sukūrė įtikinamą nusikaltėlio paveikslą. Skaityti toliau »

Kultiniais norinčių vadintis animacinių filmų „Ledynmetis” ir „Šrekas“ dvikovoje pirmasis švelnina rezultatą – 1:2. Pirmosios dvi „Ledynmečio“ serijos buvo tikrai kokybiškos ir gražios, tačiau jos neturėjo to cinkelio, kurio dėka, išėjus iš kino teatro salės, galvoje sukasi tik viena mintis „NORIU DAR!“. Trečioji dalis (“Ice Age: Dawn of the Dinosaurs“) tai turi. Dar labiau: ji lenkia “Šreką 3″ (“Shrek the Third“) dviem ratais ir stipriai kala į klyną. Atsiprašau už leksikoną. Skaityti toliau »

Galiu užsitraukti fantastikos mėgėjų pyktį, tačiau mano nuomone antroji „Tranformerių“ dalis „Transformeriai: nugalėtųjų kerštas“ (“Transformers: Revenge of the Fallen“) yra iš tos dalies filmų, kurių tęsinys yra prastesnis už pirmtaką. Nepagalvokite, kad aš šį naujausią režisieriaus Michaelio Bay’aus darbą maišau su žemėmis. Ne, taip tikrai nėra: filmas žiūrisi lengvai, vaizdas kokybiškas, kompiuteriniai  efektai verti dėmesio, siužetas suprantamas net trimečiui. Tačiau, kaip tame anekdote apie Knysliuką, „nedžiugina“. Skaityti toliau »

Lemiamas mūšis, dabar arba niekada!! Ar pavyks pasprukti  Semui ir priversti mistinę Matricą veikti pagal paskirtį? Ar bus Žemė išgelbėta nuo deseptikonų?  Kokie nereikšmingi klausimai… Juk visas dėmesys nukreiptas į Ją. Megatrono ir jo valdovo keršto planai, bei kova dėl žmonijos išlikimo (nieko nauja) nublanksta prieš Mikaelą. Skaityti toliau »

Taip jau susidėliojo aplinkybės, kad vienos valandos skirtumu kino platintojai surengė dvi peržiūras, tad turėjau rinktis tarp „Ledynmečio 3“ (“Ice Age: Dawn of the Dinosaurs“) ir naujausios istorijos apie Harį Poterį dalies „Haris Poteris ir Negrynakraujis Princas“ (“Harry Potter and the Half-Blood Prince“). Atsiduoti pasauliniam Hogvartso burtininkų mokyklos kultui apsisprendžiau per mažiau nei 3 sekundes. Skaityti toliau »

Duodu nukirsti tą, kur nepatogu sakyt, bet pastaruoju metu tikrai neatsimenu tokio „siaubiako“”, kuriame žiūrovai juoktųsi arba plotų. Samai Raimi, prieš tave keliu kepurę. Sugebėti sukurti tokius filmus, kuris ne tik gąsdintų, keltų šleikštulį, bet kartu ir prajuokintų bei sukeltų kitokias teigiamas emocijas, reikia turėti talento. Taigi, ponios ir ponai, prieš Jūsų akis – „Įkalinta pragare“ (“Drag Me to Hell”).
Skaityti toliau »

Belaukiant vasaros, kai už lango siaučia vėjai, o iš dangau gausiai pilasi lietus, kodėl nepasičiupti antrosios pusės už rankos ir nenusitempti pažiūrėti kokį nors filmą? Juolab, kad šalies kino teatruose sukasi fantastiniais motyvais pagardinta romantinė komedija „Mergišiaus praeities vaiduokliai“ (“Ghosts of Girlfriends Past“). Skaityti toliau »

Kadaise, kai buvau jaunas ir gražus, o Lietuvoje klestėjo “vidiakai” bei VHS kasetės, mano jautrioje sieloje žymas paliko dvi filmuose matytos scenos. Pirmoji – laivo gale medžiotoju užkandžiaujantis ryklys iš 1975 m. filmo “Nasrai” (“Jaws”), antroji – pusiau perplėštas kyborgas, persekiojantis Sarą Connor 1984 m. “Terminatoriuje” (“The Terminator“).
Skaityti toliau »