SŪRU

Filmo kūrėjai Velniu vadina Sadamo Huseino sūnų Uday, o ši juosta, šiek tiek paremta tikrais įvykiais, pasakoja apie tokį Latifą, prieš savo valią tapusį Uday antrininku. Kai renkiesi tarp suknisto darbo ir išžudytos šeimos, pasirinkti nesunku. O tada – daug narkotikų, moterų, prabangos ir vienas psichas pašonėj. Vyniok toliau →

Iš Finčerio ir šios istorijos remikso tikėjausi daug, tikrai daug. Jau Europiečių filmas buvo rimtas reikalas – tamsus, žiaurus, brutalus, užsuktas, su įdomiu scenarijumi ir veikėjais, kurių veiksmai turi motyvus. Pridėk prie viso to Finčerį, tą trilerių meistrą, kuris pastatė „The Game“, „Se7en“ ar „Fight Club“ ir ką gausi? Vyniok toliau →

Pradėsiu nuo prisipažinimo, kad nesu matęs daug padorių anime filmų. Bet kartkartėmis vienas kitas pasitaiko. Štai pasitaikė ir pasaka apie šaunios mergaitės ir šiek tiek maniakiško vyriškio kelionę į požeminį pasaulį. Mergaitė ieško berniuko, išgelbėjusio ją nuo keisto monstro, o vyriškis – galimybės prikelti mirusią žmoną. Vyniok toliau →

Tai turėjo būti istorinis filmas apie dar vieną pilies apgultį. Be pretenzijų, toks, ramiam vakarui. Bet nebuvo. Vyniok toliau →

Seniai jau bemačiau tokį netradicinį ir iškirtinį filmą, kaip kad dizainerio Tomo Fordo „Vienišas vyras“. Tas vyras, lyg ir padorus universiteto dėstytojas, vieną rytą supranta, kad niekada negalės susitaikyti su senokai mirusio mylimojo mirtimi ir nusprendžia nusižudyti. Vyniok toliau →

Šio filmo fabula – nelabai įtikinama, bet pusėtinam trileriui lyg ir būtų tinkama. Užpuolimą išgyvenusi damutė nebeskiria žmonių veidų, tad, nors ir matė, nesugebėtų atpažinti užpuoliko. O šį mergina labai domina, mat yra vienintelė gyva jo veiklos liudininkė. Vyniok toliau →

Kai pasirodė pirmasis Ričio Šerlokas, nemažai mano pažįstamų piktinosi itin laisva Konan Doilio kūrinio interpretacija. Man, priešingai, filmas labai patiko, todėl į antrąjį ėjau tikėdamasis kažko panašaus. Ir nors laikas kine neprailgo, išėjau kiek nusivylęs.  Vyniok toliau →

Pamatęs 1988 metų animacinį filmą parduotuvėje susimąsčiau, kad jis turėjo būti kažkuo ypatingas, jei jau buvo perleistas (ir po to, avantiūrai nenusisekus, pardavinėjamas po penkis litus). Tad nusipirkau, pažiūrėjau, ir galiu pasakyti, kad filmukas tikrai ne iš kasdienių. Vyniok toliau →

„Immortals“ tapo vienu laukiamiausių mano filmų iškart, kai tik išvydau jo anonsą, dvelkiantį purvu, žiaurumu, tamsa ir pritrenkiantį vaizdais. Sulaukiau. Ir galiu drąsiai teigti, kad tai – 110 minučių visiško gėrio, įtraukusio mane nuo pirmųjų minučių iki paskutinių sekundžių bei privertusio atleisti netgi į akis krentančias klaideles ar kitą panašią velniavą. Vyniok toliau →

Kažkas, neprisimenu kas, gal aprašymas, gal koks žanro nurodymas IMDb, man pašnibždėjo, kad žiūrėsiu trilerį. Apie vyriškį, atsiskyrusį nuo bendruomenės ir gyvenusį miške keturiasdešimt metų, kuris vieną dieną nusprendžia grįžti į miestelį ir parodyti kas yra kas. Vyniok toliau →

„Nepatogus Kinas“ nuo šiandien iškeliauja į Kauną, tad šia proga kauniečiams parekomenduosiu pasikultūrinti ir pažiūrėti „Chodorkovskį“. Rekomenduoju net jei nesidomite oligarchais, politika ir gyvenimu Rusijoje. Tai istorija apie ex-turtingiausią Rusijos verslininką, dabar dienas leidžiantį kalėjime, Sibire. Vyniok toliau →

Pirmą „Nepatogaus kino“ festivalio dieną susirgau. Į antrą planuotą filmą pavėlavome. Į trečią nenuėjome, nes blogai pažiūrėję tvarkaraštį nuvažiavome ne į tą vietą. Galiausiai, iš ketvirto karto, pavyko pataikyti – ir filmas tas, ir laikas tas, ir vieta ta – „Skalvija“. Vyniok toliau →

Citata iš biblijos, Bruce Peninsula atliekamos juodaodžių folk-giesmės ir statiški, tamsoje blankiai matomi žmonių veidai, stebintys nuo žiūrovo slepiamą sceną. Po tokios „Small Town Murder Songs“ pradžios aišku bent jau tai, kad akims ir ausims džiaugsmo tikrai bus. Vyniok toliau →