Filmo kūrėjai Velniu vadina Sadamo Huseino sūnų Uday, o ši juosta, šiek tiek paremta tikrais įvykiais, pasakoja apie tokį Latifą, prieš savo valią tapusį Uday antrininku. Kai renkiesi tarp suknisto darbo ir išžudytos šeimos, pasirinkti nesunku. O tada – daug narkotikų, moterų, prabangos ir vienas psichas pašonėj. Vyniok toliau →
Socialinių klasių ir politinių lyderių konfliktas – berods amžinas. Tačiau, nors ir pasiklydę tarp skirtingų nuomonių bei teisybių visi puikiai pamename ir išganingai cituojame gal kiek skirtingų formuluočių, bet vienodo esminio turinio konstitucijas: „visi skirtingi – visi lygūs“! Vyniok toliau →
Taip taip… kaip visuomet užkliūva tie, kurie daro daugiau nei sekmadieninius pasismaukymus iksikseniksų tyruose. Vyniok toliau →
Iš Finčerio ir šios istorijos remikso tikėjausi daug, tikrai daug. Jau Europiečių filmas buvo rimtas reikalas – tamsus, žiaurus, brutalus, užsuktas, su įdomiu scenarijumi ir veikėjais, kurių veiksmai turi motyvus. Pridėk prie viso to Finčerį, tą trilerių meistrą, kuris pastatė „The Game“, „Se7en“ ar „Fight Club“ ir ką gausi? Vyniok toliau →
Pradėsiu nuo prisipažinimo, kad nesu matęs daug padorių anime filmų. Bet kartkartėmis vienas kitas pasitaiko. Štai pasitaikė ir pasaka apie šaunios mergaitės ir šiek tiek maniakiško vyriškio kelionę į požeminį pasaulį. Mergaitė ieško berniuko, išgelbėjusio ją nuo keisto monstro, o vyriškis – galimybės prikelti mirusią žmoną. Vyniok toliau →
Tai turėjo būti istorinis filmas apie dar vieną pilies apgultį. Be pretenzijų, toks, ramiam vakarui. Bet nebuvo. Vyniok toliau →
Seniai jau bemačiau tokį netradicinį ir iškirtinį filmą, kaip kad dizainerio Tomo Fordo „Vienišas vyras“. Tas vyras, lyg ir padorus universiteto dėstytojas, vieną rytą supranta, kad niekada negalės susitaikyti su senokai mirusio mylimojo mirtimi ir nusprendžia nusižudyti. Vyniok toliau →
Pamenu, kai būdamas vienuolikos ar dešimties už sutaupytus trys rublius bėgau į gimtojo kaimo galanterijos parduotuvę pirkti Модерн Токинг vinilo (viršelį jums jau rodžiau, kažkada).
Šio filmo fabula – nelabai įtikinama, bet pusėtinam trileriui lyg ir būtų tinkama. Užpuolimą išgyvenusi damutė nebeskiria žmonių veidų, tad, nors ir matė, nesugebėtų atpažinti užpuoliko. O šį mergina labai domina, mat yra vienintelė gyva jo veiklos liudininkė. Vyniok toliau →
Neseniai internete buvo išpopuliarėjusi vaizdo medžiaga apie tai, iš kur dizaineriai semiasi įkvėpimo logotipų kūrimui.
Kai pasirodė pirmasis Ričio Šerlokas, nemažai mano pažįstamų piktinosi itin laisva Konan Doilio kūrinio interpretacija. Man, priešingai, filmas labai patiko, todėl į antrąjį ėjau tikėdamasis kažko panašaus. Ir nors laikas kine neprailgo, išėjau kiek nusivylęs. Vyniok toliau →
Pyst gruodis ir visi kalėdų seniais nori būti. Biški vemti noris, ne? – Taip? Vyniok toliau →
Taškiukų karalius – Miguel Endara. Gal ir ne didis menininkas, kaip ne kurie lietuviški valgytojai iš dailės, bet kruopštumo ir idėjos pavydėti galima. Vyniok toliau →
Loading ...
