Apie grupės Caribou aktualumą (bent jau šių eilučių autoriui) iškalbingesnis už visus žodžius yra pernykštis metų topas. Jūs, aišku, nifiga neprisimenat, tad priminsiu: čia albumai, o čia singlai.
Bet dar apsilankymo soundcheck’o metu apėmė nuojauta, kad jokių stebuklų nebus. Juk šie keturi – tokie patys žmonės, kaip ir mes. Visiškai nesužvaigždėję ir gal net pernelyg žemiški.
[nggallery id=360]
Įtemptas koncertinis grafikas iš įsivaizduojamos pasakos dar labiau bloškė į realybę. Juk jiems tai tik eilinis vakaras (kiek besuoktų apie excited to play here for the first time). Kitą vertus, po šitiek treniruočių atlikimas tikrai turėtų būti profesionalus.
Pradėjo (~21.45) nuo ramesnės Kaili. Ir, kaip bebūtų keista, jau nuo pradžios pasijuto tas užsienietiškų gviazdų kokybės lygis. Taps pateikimas, instrumentuotės, efektai ir kiti fokusai… Tiesą sakant kvartetui labiau išsibegėti praktiškai nepavyko. Nors, ko gero, reikėtų sakyti, kad jie nenorėjo. Priimu tai kaip valios ugdymo pamokėlę ir šiaip, vakarietiško atsipalaidavimo ir užtikrintumo įrodymą. „Kaip norim – taip grojam“. Juk nebūtina visuomet išsitaškyti, ar ne?
Antru numeriu startavęs nuostabus kūrinys Leave House ir kartu su juo gyvi būgnai, savaime suprantama, pridėjo masės, tačiau tas santūrumo jausmas, sklindantis nuo scenos, neišnyko. Apskritai visas pasirodymas praėjo tarsi vienoje plokštumoje, kai, rodėsi, perkopti į aukštesnį lygmenį trūkdavo vos vieno riebesnio akordo. Bet ne, špygą mums. Jie sąmoningai tokie.
Numeriai iš Andorra, mano galva, neįsipaišė į bendrą Swim albumo kūrinių koncepciją. Tas folkiškas pacifistiškumas, kuriam vis labiau tampu alergiškas, nesiderina su pernykščio albumo šalčiu, tamsa ir psichodelika. Kalbu apie Melody Day ir After Hours (gal tik Niobe kiek labiau į temą).
Šiandien paskaitau, ką prieš 4 metus rašiau į nebeegzistuojantį žurnalą, ir neatpažįstu savęs veidrodyje:
Caribou iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyt nepažįstamas. Bet užtenka ištarti burtažodį Manitoba ir viskas tampa aišku. Matematikų šeimoje gimęs Daniel V. Snaith pats turi matematikos mokslų daktaro laipsnį. 2004-ais jis pralaimėjo teismo procesą vienam veikėjui (pravarde „gražus pimpalas“) naudojusiam Manitoba pseudonimą dar nuo 1970-tų, todėl dabar klausomės Caribou. Naujausias Andorra iš lėto primena Up In Flames [2003], bet šiandien skamba kaip naujų Blonde Redhead ir Ulrich Schnauss albumų kryžminimo rezultatas. Vasariškai šilta psichodelinė pop muzika + falcetu sudainuotos vilties pilnos meilės dainelės gali kabinti neiškarto ir ne visus. Tai dėl to, kad albumas pernelyg nupoliruotas ir atsiveria ne iškarto.
Kantrumo.
Užtat vėliau sekė Hannibal – vienas mėgstamiausių momentų plokštelėje. Pagavo akimirksniu. Tas pulsuojantis bosas + gyvi mušamieji. Mmm…
(beje, tik koncertui įsibėgėjus pastebėjau, kad rec. mygtukas yra nusispaudęs, tad galite atsisukti nuo 37 minutės):
Toliau jau viskas vyko kaip iš pypkės: vienas už kitą nuostabesni Lalibela, Jamelia ir Odessa. Gaila tik, kad Lofte garsas kaip Siemens arenoje. Bijojau šitos artėjančios dienos, kai teks tai pripažinti, bet ilgiau tylėti negalima. Nereikia problemų ieškoti atlikėjų grojimo specifikoje, pernelyg gausiame efektų naudojime ar kažkur kitur. Jei tik įgarsinimas būtų prilygęs grupės atlikimo kokybei – koncertas būtų puikus. Nesu tikras ar kalta prasta aparatūra, ar prastos pastato akustinės savybės (nes juk Caribou garsistas atsivežtinis), bet šitą reikalą reikia skubiai tvarkyti norint sėkmingai toliau plėtoti biznį, nes juk pinigas už koncertus prašomas nemažas.
Bisui kanadiečiai sugrojo tą standartinę encore’ų dainą apie Nissan markės automobilius, kuri man patinka mažiausiai albume ir kurios fenomenalios sėkmės negaliu suprasti. Smagu tik, kad po įprastos 5 minučių versijos sekė energinga (papildomų 10 minučių) improvizacija, kurios nepasigėdytų (kaip jau spėjo pastebėti ne vienas vietinis rašytojas) ir Underworld.
Norėtųsi padėkoti ir gal net pasveikinti su sėkmingu (dar vienu) startu Vidmą Vidį. Net jei pirmas Silence Live serijos renginys išėjo ne „į pliusą“ o „ant nulio“ – tai vis vien sėkminga investicija. Dar tą patį vakarą Lofte mėtėsi skrajutės reklamuojančios liepos 5-tą dieną įvyksiantį antrą „aktualaus gyvo garso renginių serijos“ Architecture in Helsinki koncertą.
Grojaraštis:
01. Kaili
02. Leave House
03. Niobe
04. Bowls
05. Found Out
06. Melody Day
07. After Hours
08. Hannibal
09. Lalibela
10. Jamelia
11. Odessa
—
12. Sun
Performansas: 9/10
Garsas: 5/10
Šviesa: vertinamo kriterijaus stoka
Trukmė: 8/10 (~75 min.)
Kaina: 60-80 Lt
Alus: 6 Lt/ 0,33l Tuborg (aijnana)
Gražių merginų: arba per jaunos, arba hipsterės
Bendras: 8/10
Foto: Alexandr L.
[nggallery id=361]
Pritariu dėl Lofto garso kokybės. Iš pradžių irgi atrodė, kad galbūt viskas dėl garsistų nesusigaudymo kas ir kaip turi skambėti, bet dabar jau manau, kad reikėtų tobulinti aparatūrą, o Loftas tam lėšų turėtų turėti.