Penktadienį, kovo 25 dieną, nuo 22 valandos Vilniaus Gorky Bar (Pilies g. 34) sienas suvirpins antroji balkaniškos muzikos vakarėlių Baltic Balkan Bang serija, kurios tamada bus iš Maskvos atskrendantis DJ ZhamoZha. Ta proga Baltic Balkan komanda pakalbino veikėją, o interviu išskirtinėmis teisėmis publikuoja Suru.lt puslapiuose.

Taigi, taigi… Pirmas įrašas garsiajame bloge Balkana.ru pasirodė… tik 2008-ųjų pavasarį. Tai kaip čia taip – iki tol tokioj Maskvoj nieko nebuvo, nežinota apie Balkanų muziką?
Jei kalbėti apie Balkanų muziką, tai Bregovičius su Kusturica Maskvoje buvo be proto populiarūs 90-ųjų pabaigoje ir 00-ųjų pradžioje. Jie čia vis atvažiuodavo, atsimenu pagal Bregą bohemiškuose baruose vykdavo šokiai ant stalų… Tačiau iš esmės šiem dviem vardais publikos supratimas ir baigdavosi, nors buvo atvykęs ir Bobanas Markovičius su orkestru, ir netgi Parno Graszt… ko tik čia nebuvo.

Jei pripažinti nuoširdžiai, aš tuo domėjausi tik pripuolamai, nes Balkanų muzika tada man nebuvo svarbi. Kiek suprantu, ir publikai 00-ųjų viduryje tai jau spėjo atsibosti. Nors, aišku turėjo būti žmonių, kurie ir toliau sekė visas šio žanro naujienas. Bet čia atsirado balkan beat – ir bent jau mano gyvenime daug kas pasikeitė.

Neseniai mane nuoširdžiai prajuokino mano draugelis – didžėjus ir promouteris iš Monrealio – sako jis man: „Žinai, kai aš pradėjau rengti tuos vakarėlius, mane įkvėpė jūsų – Maskvos – istorija“. Išsiaiškinome, kad jis laikė mus tikra legenda, kuriai jau ne mažiau kaip dešimt metų.

O iš tikrųjų – kaip jūs teisingai pastebėjote – mūsų „istorija“ prasidėjo 2008 metais, ir gana atsitiktinai. Nors, dabar aš suprantu, kad tik nuo atsitiktinumų viskas ir gali prasidėti. Tą vasarą aš nelauktai sau pačiam susižavėjau būtent tokia muzika. Ir panorau ką nors su ja susijusio padaryti – ir pirmas dalykas, kuris man šovė į galvą buvo festivalis. Ir štai būtent tuo metu aš atsitiktinai internete pastebiu Vasios Vasiljevo, vos vos įkūrusio Balkana.ru, įrašą, kuriame jis skelbia miestui ir pasauliui, kad ketina surengti balkan beats festivalį. Nedelsdamas jam rašau, ir mes susitariame susitikti.

Galų gale visą pusmetį mes kartu bandėme surasti pinigų tam festivaliui. Susitikdavome su įvairiais keistais personažais, kol vieną dieną supratome, kad nieko nebus – bent jau kol kas nieko nebus – nes buvo pats finansinės krizės įkarštis, o ir patys neturėjome dar pakankamai patirties ir ryšių.

Truputį paliūdėjome… ir nusprendėme pradėti nuo mažesnių užmojų – daryti vakarėlius. Visoje Maskvoje radome dvi su puse grupės, kurios atitiko žanro reikalavimus. Ir nei vieno didžėjaus (tiesa, po to kai viską užsukome, jie iš kažkur visgi atsirado). Kadangi aš tuo metu jau buvau pakankamai įsigilinęs į šią muziką (bent jau man taip atrodė), tai nusprendžiau groti pats. Vėliau to ėmėsi ir Vasia.

Mūsų pirmas išstojimas buvo 2008-ųjų gruodį, vienoje vietoje, kuri vadinosi Жесть (tiesiogine prasme tai reiškia „blėka“, tačiau rusiškame slenge atitikmuo būtų „polnyj pizdec“). Vasia padarė grubią klaidą. Socialinių tinklų pagalba jis ten susikvietė Maskvos balkanus – studentus ir visokius vadybininkus iš Serbijos, Kroatijos, Bulgarijos ir taip toliau. Tie nusprendė, kad tai bus „jų“ vakarėlis, ir kad didžėjus lepins juos uždėdamas Cecą ir visą kitą jų turbofolką. O čia kampe kažkoks akiniuotis atkakliai leidžia Shantel ir Dunkelbunt. Vienu momentu kažin koks itin nemalonios išvaizdos bulgaras (jis ne tik detaliai man nupasakojo, iš kur jis kilęs, bet ir tai, kad aš esu pats blogiausias jo gyvenime sutiktas didžėjus) aiškiai ruošėsi duoti man į snukį. Žodžiu, buvo žestj.

Tai tokia istorija. Bet nuo to laiko jau įvyko, manau, ne mažiau kaip penkiolika vakarėlių Balkanizacija. Nusistovėjo pastovi publika – tai nėra kokia didelė minia, daugiau mažiau 200 žmonių, bet ji labai ištikima.

O joje yra tikrų jugų? Ar jie turi savo vakarus?
Jugoslavų „tusovka“ yra Maskvoje, ji nemaža, bet jie tokia muzika mažai domisi. Pas juos būna savo vakarėliai, juos vadina журки – ten skamba turbofolkas ir liejasi blekdžekas. Nors kai kas iš jų su malonumu apsilanko ir pas mus…

Kas dar prisidėjo, kad pradėjai groti ir organizuoti?
Cha, tai mėgstamas mano klausimas. Šiaip jau iki 2008-ųjų aš nors ir klausiau galybę įvairiausios muzikos (daug ko klausausi ir dabar – laisvalaikiu, nors to laisvalaikio vis mažiau, jei nori spėti neatsilikti nuo naujovių), bet nei didžėjumi, nei promouteriu nebuvau. Su elektronine muzika apskritai nebuvau niekaip susijęs. Ir būčiau labai nustebęs, jei kas būtų pareiškęs, kad kas nors mane sies su ja ateityje.

Pas mane lentynoje stovėjo keletas Bregovičiaus albumų. Visus Kusturicos filmus aš buvau peržiūrėjęs, ir jie visi man labai patiko. Bet tikrai ne daugiau, nei, tarkime Tom Waitsas ar Talking Heads.

Ir štai kažkas socialiniame tinkle LiveJournal paskelbė Shantelio albumą Mahalageasca. Tai dabar aš į jį žiūriu, jei galima taip pasakyti, skeptiškai. Bet tada, tada – TO niekas čia nežinojo. Ir tas įrašas, Šantelio gabalas – tiksliau kažkoks pavažiavęs jo remiksas, priedo įrašytas iš Anglijos radijo programos – smogė man per smegenis. Ir aš pradėjau ieškoti toliau… Na, o kas buvo po to, jau pasakojau…

Šiaip aš turiu „rimtą“ darbą, ir visa šita veikla – mano hobis taip sakant atima daug laiko, ir sukelia mano merginos nepasitenkinimą (na, jei atvirai – aš pats jos vietoje mane jau seniai būčiau užmušęs). Darbas man patinka tuo, kad daug keliauju po pasaulį, o kadangį draugiški didžėjai ir rengėjai yra praktiškai visame pasaulyje, tai pavyksta su darbu suderinti ir pomėgį.

Kokie patys populiariausi, dažniausiai siunčiami įrašai iš Balkana.ru? Gal yra kokios jūsų pastebėtos mados, tendencijos?
Šiaip daugiausiai mano kolega Vasiljevas rūpinasi tuo saitu, aš – tik netiesiogiai. Tačiau, sprendžiant pagal tai, kokie postai yra populiarūs – tai gali būti labai skirtinga muzika. Ir grynai etninė muzika, ir labai elektroninė elektronika. Tai visai nestebina, žinant, kad postus Balkana.ru skaito apie 7 tūkstančiai žmonių, ir tikrai anaiptol ne visi iš Rusijos – ir netgi rusiškai tikrai ne visi supranta.

O gal pavyko atrasti ir pasauliui paskelbti kokių nors retų brangenybių? Pavyzdžiui, iš senų sovietinių 50-60-70-ųjų plokštelių?
Na, tokių nepasitaikė, nors aš neatmetu, kad vieną dieną kažin kas tokio gali atsirasti. Rusijos čigonų muzika, kaip žinia, priklauso visiškai kitai tradicijai. Man labai patinka, pavyzdžiui, Aliošos Dmitrijevičiaus įrašai, bet tai – elegijos. Nors šiaip pagalvoju, kad reiktų paimti ir padaryti jo remiksą – Imam Baildi stiliumi.

Tačiau yra keletas grupių, kurios kuria – bent jau mano nuomone – įdomią muziką. Nebūtinai tinkančią į Balkanų rėmus, bet su dūdomis ir su draivu. Mano mylimiausia grupė – Опа!, kadaise vadinosi Опа новый год. Jie iš Piterio, labai rekomenduoju.

Ir dar yra vienas gabalas, kurį visada uždedu – tai Malčiki, jį įrašė jugoslavų grupė Idoli 1981 metais. Jo likimas sudėtingas, nes tai socrealizmo parodija – Jugoslavijoje dainą visaip bandė uždrausti, paskui privertė bent jau pakeisti tekstą, kuris iš dalies yra rusų kalba. O tų Idoli prodiuseris buvo ne kas kitas, o… Bregovičius. Šiaip jau su grynąja Balkanų tradicija tai neturi nieko bendro, bet aš visada groju šitą linksmą gabalą.


Dabar SoundCloude galima rasti miksą Kick Brass Bass, tai – geriausias tavo darbas? Kokią patirtį įgauna didžėjus, kurdamas tokios muzikos miksą per ilgus metus? Kaip suderinti tai, ką norisi groti pačiam ir tai, kas tikrai pripildys šokių aikštelę?
Nežinau, ar jis geriausias – sakyčiau, dabar jis man galėjo išeiti tik toks. Aš jau senokai neįrašinėjau balkan miksų. Iš tikrųjų, buvau įrašęs tik vieną tokį mano taip vadinamos karjeros pradžioje, ir šiandien jis man visai nepatinka. Man atrodo, kad jei parinkinėji muziką ne šiaip sau, o su tikslu, kad žmonės tai klausys savo iPode, tai svarbu, kad kūrinių eilė „susigulėtų“. Tiksliau, kad tu pats suprastum, kodėl įtraukei kiekvieną atskirą kūrinį. Ne protu suprastum, o jaustum tuo vidiniu jausmu.

Nes dabar tame pačiame SoundCloude yra galybė Balkanų muzikos miksų, kurie yra tik mechaninis gerai žinomų gabalų rinkinys, arba – atvirkščiai – naujausių gabalų asorti – bet tai, mano nuomone, niekam neįdomūs dalykai. Netgi jeigu jie idealiai „suvesti“. Turi būti kažkoks jungiantis grūvas. Mano mikse yra ir labai senų dalykų, ir visiškų naujienų – nes kai tas groove tavyje atsiranda, sudaryti miksą labai lengva. Kūrinukai patys į jį prašosi.

O kai groji gyvai, tai vienu vidiniu grūvu, kurį atsineši prieš pradėdamas groti, neišvažiuosi. Neįmanoma yra suplanuoti viską, ką grosi. Viena vertus, labai erzina, kai prieina ir prašo ką nors uždėti (bandau būti mandagus, o neapsikentęs klausiu – jūs kine juk neprašote uždėti savo mėgstamą filmą)… iš kitos pusės, turi prisiderinti prie publikos nuotaikos.

Kai vidinis groove ir publikos groove priartėja vienas prie kito, didžėjus išgyvena ekstazę. Na, jei suartėjimas nevyksta, aišku, tenka skubiai daryti kompromisus. Visi mes turime keletą (žiauriai nusibodusių) kūrinukų, kurie garantuotai sugrąžins žmones į šokių aikštelę.

Apskritai turiu daug mėgstamų dainų, o nemėgstamų stengiuosi nedėti. Beveik niekada. Šaunu, kad galiu sau tai leisti. Neužsiimu tuo ne dėl pinigų… ir apskritai nesu nuo ko nors priklausomas.

Kick Brass Bass by ZhamoZha


Gerai… Jeigu mes atvyktume keliom dienom į Maskvą, kokias kultūrines įžymybes turėtume aplankyti? Pradėkime pirmiausia turbūt nuo Balkan / klezmer / gypsy muzikos vietų?
Skirtingai nuo Vienos kuri turi Ost Club, Budapešto kur yra Godor ar Niujorko, kuriame yra Mehanata, Maskvoje tokių vietų nėra. Yra klubas Дом, kuris atveža įdomių atlikėjų, bet jis tipo labai intelektualus ir šokti ten nedera. Dar yra buvęs fabrikų kompleksas Красный Октябрь (Raudonasis Spalis), kuriame daug visokių hipsteriams skirtų vietelių, o tarp jų maža moldaviška (!) kavinė Taifas. Ji bando reguliariai daryti Balkanų vakarėlius, tačiau juose mažai kas lankosi, be to ir sutilpti ten neįmanoma… patalpa tai – mikroskopinio didumo.

Mano mėgstama vieta, kur daugiausia mes ir darome savo renginius – ir balkaniškus, ir electroswing – vadinasi Мастерская (Dirbtuvė). Ji yra šalia KGB/FSB pastato ir parduotuvės Детский Мир (Vaikų pasaulis). Ji atsidarė prieš du metus, ir mes per tuos du metus daug ką jau kartu išgyvenome. Tai – vieta, kurioje telpa daugiausiai 200 žmonių, ir dabar tai yra tai, ko reikia. Maskvoje didelė problema su klubais, kurie būtų skirti 500 žmonių. Kai mūsų publika išaugs (o aš tikiuosi, kad taip bus) – nežinau, kur mums reiks dėtis.

Dar pas mus būna puikus žydų kultūros festivalis Идишфест, į kurį suvažiuoja geriausi Rusijos klezmer atlikėjai ir tokie žmonės, kaip Frenkas Londonas ar Socalled. Jau šį savaitgalį ketinu aplankyti jų repeticijas – ypatingai šaunu, kad jie visi užsidaro tokiuose tipo poilsio namuose dvi savaitės prieš festivalį, ir ant scenos jau gali groti visi su visais (dvidešimt žmonių).

Pas mus apie Maskvą yra visokių stereotipų – Maskva tai Raudonoji aikštė, Kremlius, ir tuo pat metu Arbatas, žymūs rašytojai, teatras, aktoriai… Kaip jums atrodo, dabar Maskvoje yra geri laikai ar jaučiama, kad tie „auksiniai laikai“ buvo „kažkada“, „seniai“?
Šiaip Maskva – labai didelis ir ne visai patogus gyventi miestas. Jame kaip ir daug visko vyksta, ir tuo pat metu nedaug. Žmonių, kuriems įdomu kas nors daugiau nei televizija ir radijas (ar automobilis, statusas, ofisas ir gliamūriniai žurnalai) – palyginti nedaug. Šiandien skaičiau interviu su keliais promouteriais, kurie bando atvežti įvairių įdomių atlikėjų – visi skundžiasi tuo pačiu, kuo iš patirties galėčiau pasiskųsti ir aš – mažai publikos. Maskva, o publikos – mažai. Ir kiekvienas „kažko atsivežimas“ – tai rizika nuosavais pinigais; gerai jei pavyksta „pasiekti nulį“.

Bet ko čia aš skundžiuosi? Gyvenu Tagankoje, tikrai neblogas rajonas. Maskvą labai myliu ir jos gyventojus taip pat. Pastaruoju metu atsiranda šaunių vietelių, šauni muzika ir taip toliau. Tai juk žmonės kuria „geriausius laikus“.

Na, o mus, „pribaltus“, kaip įsivaizduojate? Ką žinote apie Vilnių?
Lietuvoje būsiu pirmą kartą per visą gyvenimą, net keista. Estijoje buvau jaunystėje – su draugeliu 80-ųjų pabaigoje autostopu nuvažiavome į Taliną, gatvėje dainavome Beatles repertuarą ir uždirbome krūvą pinigų. O į Latviją kelis kartus neseniai vykau pailsėti viename mažame kaimelyje prie jūros kranto, ten yra mėgstama maskviečių vieta.

Dar man atmintyje įsirėžė tai, kad hipiai iš Maskvos į Vilnių važiuodavo pavasarį į Kaziuko turgų (на Казюкас), iš kurio atsiveždavo keistų rankdarbių, kurie berods „kaziukais“ ir vadinosi.

Šiaip apie Baltijos šalis Rusijoje daugybė stereotipų – kad lėti jų gyventojai, ir rusų nemėgsta – tai pirma, kas ateina į galvą. Nuo visų stereotipų geriausiai gydo kelionės – su tuo pas mane viskas tvarkoje. Bet esu baigęs filologiją, todėl žinau, kad lietuvių kalba – seniausia indeuropiečių kalba Europoje ir tuo pačiu (kaip ir latvių) labai artima slavų kalboms. Todėl junginys Baltic Balkan manęs nestebina. O šiaip, greičiau pas jus atvykti!

Pabaigai papasakok, koks renginys pačiam labiausiai patiko – Rusijoje, o taip pat užsienyje?
Rusijoje – matyt, balkanų garlaivis. Praeitą gegužę Vasia nusamdė laivą, kuris šešias valandas plaukiojo po Maskvos upę ir priartėdavo prie visokių žymių vandenviečių ir poilsiaviečių. Šokiai vyko non stop. Bet vienu metu garlaivis sulūžo. Mes jau manėme, kad dabar visas taboras išlips iš laivo ir patrauks per vietinius vasarnamius. Bet po valandos atsiuntė naują laivą. Šokiai buvo be sustojimo pratęsti jame.

Užsienyje įsiminė pasirodymas Paryžiuje, klube Belleville rajone. Jis veikia nuo XX amžiaus pradžioje, ten karjerą pradėjo Édith Piaf ir Jean Django Reinhardt. Atsimenu, išėjau prieš pasirodymą patraukti dūmo…  ir matau – prie įėjimo būriuojasi poros šimtų žmonių minia. Labai įkvėpė!


Taigi, ugnį šokių aikštelėje kurstyti DJ ZhamoZhai padės Baltic Balkan komanda, o vakaro pradžią Gorky Bar įdomia muzikine ekskursija pravers Sibiras su savo programa World Music Trip.
Įėjimas į renginį kainuos 10 Lt, bet jei suskubsite užsiregistruoti socialinio tinklalapio Facebook renginyje iki 23 val. pateksite nemokamai!

Afiša Bangos Interviu Sūru

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *