Jei visi nuolat postringauja apie tai kaip lengva suprasti moteris, kodėl niekas negali nupaišyti mūsų pirmadienių? Arba ketvirtadienių. Turiu galvoje tas emocines bombas, isterišką neviltį, sumišusį su šeštadieniniu geiduliu ar trečiadienio nakties troškuliu ir taip toliau. Vyniok toliau →
Vienas iš jų smogė Rolling Stones vardu, o kitas kalė su Muse. Kad būtų dar stipriau, vienas iš jų į titrus įrašė Jude Law pavardę.
Chanel vs. Dior. Scorsese vs. Ritchie. Vyniok toliau →
Šiuo metu, kai lėtai dėlioju raideles kompiuterio klaviatūroje, mano vyriškis baigia prisiklijuoti prie televizoriaus ekrano. Turbūt kaip ir kitų Sūru.lt rašytojų bei skaitytojų vyriškiai. Ir šiaip vyriškiai. Nepajudinami it uolos jie dabar.
Kai savo vyriškio paklausiau, ką jis darytų, jei vaikas namo pareitų su vilko uodega, sulaukiau labai kategoriško atsakymo apie didį konfliktą, paskiau vonią su muilu ir viską tenais.
Labai daug kalbėti apie šį Phillip Toledano fotoprojektą nereikia. Geriau viską pamatyti ir perskaityti patiems.
Jei manęs paklaustumėte, ką geria burleskos šokėjos, pirmu taikiniu atsakyčiau – ŠAMPĘ. Ir prie ko čia vanduo?
Po “Grand Ole Bestiary” vardu besislepiantis blog’eris (arba net keli) periodiškai į virtualią erdvę vis išmeta žmogaus-gyvūno portretą. Retro, stilingą, mitologišką, tačiau tuo pačiu ir šiek tiek bauginantį. Atrodo puikiai – kad ir ką besakytumėt.
Pykit nepykit, šventai tikiu, kad reklamos efektyvumas visai nepriklauso nuo į ją investuotų babkių. Todėl, jei ant vokiško suoliuko, apie kurį tuoj papasakosiu, kas nors priklijuotų lipduką su prekiniu ženklu, jis fo šo kaipmat atneštų daug naudos. Tikrai daugiau nei telikinė reklama už šimtą štukų litų. Guerilla foreva!
Francois Robert yra toks čiūvukas, kuris mėgsta konceptualų šiuolaikinį meną. Jo paskutinis konceptualus menas neša labai globalią žinią.
Kas stato miestus? Tokiją? Niujorką? Sidnėjų? Mes patys. Svarbiausia – tik labai tikėti.
Loading ...
