Autoriaus archyvas
Į Cezario Graužinio spektaklį „Nutolę toliai“ ėjome ramiai, nepuoselėdami didelių vilčių. Tikrai ne dėl paties režisieriaus darbų, su kuriais nelabai buvome susipažinę, o dėl vis didėjančio nusivylimo šiuolaikiniu teatru, kuris uoliai stengiasi visais įmanomais ir neįmanomais būdais šokiruoti. Bandoma žūtbūt sukurti kažką įmantresnio, keistesnio nei kiti, kas dažnai tiesiog neatrodo organiškai. Žiūrovas yra laikomas atpirkimo ožiu, kurį galima apipilt šiukšlėm, apibart ar nurašyt, kaip visišką nevykėlį.
Neapsikentęs Čako meninių bandymų, Alexandre Farto (a.k.a. Vhils) daro tai daug skrupulingiau. Jo įrankiai – plaktukai, kaltai, rugštys ir dažai. Jo taikinys – mūrinės ir plytinės sienos, metalo ir medžio paviršiai bei reklaminiai stendai.
Būtent taip įvardina savo užsiemimą neabejotinas e-mailų meistras David Thorne. Savo puslapyje jis sudėjęs nemažai susirašinėjimų elektroniniu paštu. Vienuose jis siūlo vietoj skolos atiduoti pieštą vorą, kituose iki išprotėjimo merginai padeda kurpti plakatą apie jos dingusią katytę arba šiaip padkalivajet amerikiečius redneck’us. Jo fantazijai kaip išvesti žmogų iš proto arba bent jau iš vėžių nėra ribų.
Kadžarų dinastija (1794–1925m.) buvo Irano karališkoji šeima kilusi iš tiurkų ir valdžiusi tuometinę Persiją. Kadžaro dinastijos laikais, o ypač XVIII-ame amžiuje, nurimus kruviniems neramumams, šalyje menai vėl suklestėjo. Dalinamės keliais trupiniais iš Kadžaro gerų laikų. Vyniok toliau →
Loading ...
