Žanras: Drama su humoro elementais
Vaidintojai: Žmogus su randu, Greta Gerwig
Apie ką: Aktorius praranda mojo ir pas jį atsikrausto moteris.
Hollywoodo aktoriai labai dažnai yra įdarbinami dėl vieno specifinio vaidmens ar tipažo, kuriam jie tinka. Tomą Hanksą labiausiai mėgstame matyti užsitrigusį kažkuriame pasaulio (ar kosmoso) kampe, Johnny Deppas vaidina skarotus keistuolius, o Michelle Rodriguez būtinai turi būti kietakiaušė motera su pikta veido išraiška. O kam samdomas Alas Pacino? Kietiems, desperatiškiems nusikalteliams, kaip kad matėme Dog Day Afternoon, Scarface ir The Godfather? Įžvalgiems ir inteligentiškiems pareigūnams, kaip Insomnia ar Recruit? O gal aktorius yra tinkamas įvariems vaidmenims, nes žiūrovams jis visada pristato aktorinių gabumų puotą?
Dėja, ne visada.
Pacino šis filmas, rodos, nerūpi. Septintas veiksmas pasakoja apie aktorių Simoną Axlerį (Pacino), kurį ištinka visokeriopa krizė. Nesugebėdamas įžiebti aistros savo menui, anei nusižudyti, jis pasitraukia iš viešojo gyvenimo, tampa keistuoliu atsiskyrėliu. Šį neypatingai patrauklų status quo pažeidžia – surprise surprise – į gyvenimą su batais įsibaladojusi moteris Pegeen (Gerwig) – keliais dešimtmečiais jaunesnė draugų dukra. Taip pat, antrajame plane mirga keletas papildomų aktorių su nuosavomis istorijomis, įkrentantys į kadrą atsitiktinai, be įžvelgiamos logikos ar poveikio istorijos vystymuisi. Tarp jų yra buvusios Pegeen meilužės, Axlerio pažįstama kuri nori nužudyti savo vyrą, jo psichoterapeutas, Pegeen tėvai, ir dar kažkoks neaiškios paskirties senukas. Scenarijuje yra keletas neblogų idėjų, tačiau režisierius verčiau pasikliovė štampiniais ir numatomais sprendimais. Tarkime, istoriją vis nutraukia pokalbiai su psichoterapeutu. Tarsi kūrėjai nepasitikėtų žiūrovų sugebėjimu patiems suprasti, kas vyksta ekrane.
Spetintame veiksme Pacino yra pavargęs kaip luoša cholerikė po trečio gimdymo. Energijos trūkumas jaučiamas per visą filmą, jis lėtai skverbiasi pro akių vyzdžius, iš akiduobių kapsi į smegenis ir bukina, net nebandydamas migdyti. Režisierius į (nevisai) dviejų valandų juostą sugebėjo sukoncentruoti nuobodžios skemadienio popietės pas tetą gyvybingumą ir Lietuvos spaudos kiosko kasininkės entuziazmą. Kitaip tariant, sunku patikėti matoma istorija. Energijos trūkumo nekompensuoja netgi charakteringas Pacino balsas ar charizma, nes aktorius tarsi tyčia juos slopina. Lėtas, stiklinis žvilgsnis ir pretenzinga šekspyriška maniera greitai nusibosta.
Režisierius Barry Levinsonas lygiagrečiai pasakojamų istorijų neprivedė prie satisfakciją teikiančio išrišimo. Kai kuriais atvejais jos atrodo netgi pamirštos, nes žiūrovui nėra paaiškinama kas atsitiko su vienu ar kitu veikėju (o gal tiesiog neužregistravau…?). Rain Man, Wag the Dog ir Donnie Brasco autorius Septiname veiksme mėtėsi tarp tragedijos ir komedijos. Tarsi negalėtų apsispręsti, ar jam labiau Axlerio gaila, ar bjauru. Gavosi, kad gėda. Juokingos scenos įkištos, rodos, per jėgą. Iš sekamos istorijos jos iškyla taip pat lengvai ir natūraliai, kaip prieš lėktuvo skrydį suplanuotas posėdis tualete. Itin iliustratyvus yra Princo veikėjas (Billy Porteris, jei tai Jums kažką sako) – buvusi Pegeen mergina, kuri pakeitė lytį ir atsekė savo ex kitame mieste. Ji(s) pakeitė lytį. Haha. Ji(s) gyvena praeitimi. Haha. Bevartant akimis man per stipriai skaudėjo veidą kad juokčiausi.
Gavosi skystas tragikomiškas kleckas su per jėgą brukamu situaciniu humoru. Ir pavargęs, nesusidomėjęs Pacino. Man rodos, daugiau energijos skiriu bilieto įmušimui troleibuse, nei pagrindinis aktorius skyrė visam šiam filmui. O gaila, nes – kaip jau minėjau – yra jame ir gerų idėjų. Gal kiek nuvalkiota, tačiau įdomių galvosukių galėjo pristatyti žiūrovams Axlerio problemos su nemiga. Kai kurias scenas jis tik susapnuodavo, tačiau žiūrovui išsyk pristatoma kurias. Ir kas įvyko iš tikrųjų. Ne mažiau potencialo turėjo pagrindinio veikėjo išpažintis, kad jis jau nebegali bendrauti nevaidindamas. Gyvenimas scenoje taip stipriai persipynė su jo asmenybe, jog visas socialines situacijas jis pradėjo traktuoti kaip teatrą. Vaidybą. Tačiau ir į šią idėją filmas nesigilina. Aš ne manikiūro ekspertas, bet akivaizdu kad kažkas nereikalingai prikišo nagus prie scenarijaus.
Nepaisant įvardintų trūkumų, Pacino yra bene stipriausias filmo akcentas. Tiesiog iš tokio rango profesionalo tikėjausi daugiau. Greta Gerwig taip pat neblizga, trūksta jai autentiškumo. Kartais man pasirodydavo, kad nepriklausomai nuo konteksto ji lengvai išsišiepusi. Lyg vaidintų mokykliniame spektaklyje. Išdžiūvusia mediena trenkiantys dialogai taip pat neprideda juostai žavesio.
Kameros darbas kartais erzino dėl stambiu planu rodomų veidų. Ir vietomis naudoto shaky cam. Aš klausiu – kam to reikia? Kokį efektą autoriai tikėjosi sukelti? Ir kaip tai padėjo sklandžiai papasakoti istoriją? Filmas turi tendenciją neatsakyti į užduodamus klausimus.
Juosta nėra pakankamai bloga, kad galėčiau ją visapusiškai iškolioti. Tačiau tikrai per prasta rekomendacijai. Geras idėjas sėkmingai nusodino kreivas šleivas scenarijus, slopi vaidyba ir nepakankamai akcentuotas žanras. Septintas veiksmas yra tarsi muziejus gęstančiam aktoriui. Tik ekstremaliems Pacino gerbėjams.
Pacino: 5/10
Gerų idėjų įgyvendinimas: 2/10
Atsitiktiniai veikėjai: 6/10
Įdomumo dėlė: Filmą prastūmė patsai Pacino, perskaitęs Philipo Rotho knygą tuo pačiu pavadinimu. Galbūt disonansai scenarijuje yra jo darbas?
